10 dalykų, kuriuos aną savaitę nuveikiau be ekranų
Tas sunkus ir nejaukus sugrįžimas po poros savaičių pertraukos – nes aš irgi tik žmogus.
Gyvenime šiaip jau esu gana ryžtingas žmogus – dažniausiai ką sugalvoju, to ir imuosi. Tiesa, yra dvi išimtys. Pirma, niekaip nesugebu išsilaikyti teisės vairuoti automobilį. Šią kelionę pradėjau dar 18-kos, bet taip niekur ir nepasistūmėjau – vis dar neperlipu per save ir nežengiu kito žingsnio, prasidedančio užvertus teorijos knygelę.
Ryžto pritrūkstu ir tada, kai po pertraukos reikia grįžti į internetą. Kaip ir norisi, bet kaip ir katorga. Kaip ir viena mano pusė suvokia, kad tai yra pasitenkinimą teikianti saviraiškos forma, bet kaip ir kita stipriai jaučia, kad gyventi be dar vieno papildomo klaviatūros maigymo per savaitę buvo lengviau. Juk ir taip visą savaitę ją maigiau dėl savo finansinės gerovės.
Net neslėpsiu, kad su pastarąja problema glaudžiai susijusi yra mano pastarųjų savaičių savijauta. Užklupus virusams, perkaitimams ir kitoms gyvybingumą atėmusioms zarazoms, dalintis savo kasdienybe – net ir nelabai pasikeitusia – noriu mažiausiai.
Ne dėl to, kad bijočiau būti atvira ar pasakyti, kaip iš tikrųjų jaučiuosi. Labiau dėl to, kad rašydama tokius tekstus jaučiuosi hipokritiškai. Iš serijos – sveikučiai, šiaip tai visą savaitę jaučiausi šūdinai, bet čia mano 10 pozityvių dalykėlių, kuriuos taip besijausdama spėjau nuveikti – gero skaitymo, nepamirškim būti laimingais veiklininkais ir iki.
Kai žmonės pasakoja, kad išsitrina soc. tinklų paskyras, nes ten jaučiasi blogai dėl aplink amžinai keliaujančių, susižadančių, besituokiančių, vaikus gimdančių ir namus įsirenginėjančių pozityvukų, mintyse visad pasidžiaugiu, kad aš iš to burbulo jau išlipau – mano socialiniame burbule visi gana realistiški. Kas serga, kas pervargo, kas kokią štangą ant savęs užsimetė, bet daugelis nebijo imti ir pasakyti, kad ne viskas šiam gyvenimėly einasi kaip riebiu sviestu patepus.
Tą burbulą norisi kurti ir man – nepricukruojant, kad labai jau čia lengvai visos tos veiklelės įsigyvendina, aš visada viskam turiu jėgų, niekad nesijaučiu blogai ir niekad nenoriu būt kokonu po kaldra, valandą pramirkstančiu TikTok’o šuniukų sraute.
Noriu. Ir pastarosiom savaitėm noriu dažniau nei įprasta. Bet sidabro giją įžvelgti vis tiek galiu. Aną savaitę daugiau šuniukų mačiau gyvai, ne per telefono ekraną, o tai jau – labai sveikintina.
Ta proga, sugrįžtu ir prie vardijimo 10 offline dalykų, kuriuos nuveikiau per savaitę. Bent kol kas – o vėliau pažiūrėsim, kaip seksis.
1. Nupiešiau prisiminimą iš Stokholmo
Kol buvau dingusi Substack'e, spėjau net trumpam pabėgti iš Lietuvos – su draugais savaitgaliui vykome į Stokholmą, į mano mylimo Djo koncertą. Koncertas patiko, bet aš ten gavau ir kitą dovaną – šilumos (ar saulės) smūgį. Nors visą savaitgalį prasikankinau prastai funkcionuojančiame ir temperatūrą bandančiame sureguliuoti kūne, kažkiek pamatyti vis tiek spėjau – visas tas vietas dar pažadu išvardinti mėnesio naujienlaiškyje. Trumpas sneak peek:
Jau tradiciškai bent šiokį tokį prisiminimą iš mūsų mini kelionės užsimaniau pasilikti ir savo užrašinėje. Taip ten atsidūrė vienas iš žymiųjų Stokholmo žvejų namelių – tik mano versijoje jis ne raudonas, o nespalvotas.
2. Pagaminau pirmą sezono šaltibarščių porciją
Niekas taip nešaukia vasara, kaip pirmieji sezono šaltibarščiai. Kad ir kokia ta vasara būtų.
Su vyru šventai tikim, kad mano šaltibarščiai – vieni skaniausių mieste, tai prisiduodu, kad į juos be tradicinių ingredientų dar įmaišau tarkuotų arba labai smulkiai pjaustytų marinuotų agurkėlių, kaparėlių, garstyčių arba krienų (arba abiejų kartų), rečiau – sriracha padažo. Pabandykit, padėkosit.
P. S. Kitus skaniausius šaltibarščius Vilniuje užsisakyti galit baruose „Piano Man“ ir „Gringo“.
3. Džiaugsmingai atšvenčiau ketvirtąsias vestuvių metines
Dėl savo santykių filosofijos daugiau dėmesio vienas kitam skirti mažomis smulkmenomis ir kasdieniais pamaloninimais, o ne grandioziniais poelgiais kartą metuose, vestuvių metines įprastai minime gana kukliai. Kartais tuo metu susiplanuojame kokią išvyką, kartais – tiesiog pasigaminame vakarienę. Ir viskas.
Šiemet ekspromtu nusprendėm metines paminėti jau kiek įmantriau – išlysdami prabangios vakarienės. Pasisekė, nes Michelino žvaigžde antrus metus apdovanotas „Džiaugsmas“ tą trečiadienį kaip tik turėjo laisvų staliukų.
Ir tikrai pasijautėm šventiškai – visą vakarą grožėjomės ne tik pasipuošusiu vienas kitu, bet ir „Džiaugsmo“ interjeru bei patiekalais. Išvis paragavom 3 užkandžius, 2 pagrindinius, 1 desertą, 4 skirtingus gėrimus ir šiuo komplektu likom labai patenkinti. Mano receptorius labiausiai nustebino veršienos čiobrialiaukė (matyt, todėl, kad nebuvau nieko panašaus ragavusi), o skonio čempionu tapo Kūčių vakarienę primenanti ceviche.
4. Bandžiau susigrąžinti draugystę su kūnu
Po kūnelį iškankinusių virusų ir perkaitimų baisiai vargstu su fizinio aktyvumo ir savipriežiūros ritmu. Valgau bet ką, sportuoju kaip kada ir jaučiu, kad nuo to savijauta – tik žemyn.
Aną savaitę pasižadėjau sau, kad užteks, ir pabandžiau imtis bent mažų žingsnių geresnės savijautos link. Kad ir kokia paliegelė jaučiausi, nuėjau į savo standartinę treniruotę su svoriais, ketvirtadienį papildomai prasibėgau iki aikštelės, kur padariau kelis pratimus su lauko treniruokliais, o penktadienį su mama dar apsilankiau ir jos pilates treniruotėje. Gal ir jaučiausi kaip sraigė, gal ir skaudėjo kūną, bet jaučiuosi geriau.
5. Dvi valandas praleidau pas babą
Vartydama atostogomis užsienyje ir vestuvėmis liepą užpildytą grafiką supratau, kad šį savaitgalį privalau grįžti į gimtinę ir aplankyti savo babą – kitaip jos būsiu nemačiusi beveik porą mėnesių. Grįžau, išgėrėm kavos, aptarėm visas naujienas, pasilyginom savo kraujo tyrimais, o po to dar palandžiojom ir po babos siūlų lobynus.
Su savimi pasiėmiau babos prieš keliasdešimt metų nunertas servetėles ir tokius tvirtus lininius siūlus, iš kurių jau pradėjau naują savo mezginį.
6. Pradėjau naują mezginį
Tai va iš tų siūlų kaip tik pradėjau megzti pirmą terbą savo gyvenime – Petite Knit Breeze Bag. Siūlai kiek plonesni nei nurodyti schemoje, tai gali būti, kad gausis kiauresnė versija, bet vasaros sezonu įsimesti Kindle ir kokį bananą į tokią – pats tas.
7. Perskaičiau laikraštį nuo pradžios iki galo
Grįžusi į gimtinę, turiu tradiciją, kurios niekad nepraleidžiu – nusipirkti vietinį Klaipėdos rajono laikraštį „Banga“. Popierinę spaudą mėgstu ir taip, bet „Banga“ man spaudžia širdelę dvigubai, nes ten atlikau pirmąją savo gyvenime praktiką, kai dar studijavau žurnalistiką Vilniaus universitete.
Ne visus tuos laikraščius perskaitau nuo pradžios iki galo, bet šįkart skaitymą kaip tikrą desertą pasilikau kelionei į draugų sodybą. Kol iš Vilniaus pasiekėm Dzūkiją, jau žinojau visas rajono aktualijas.
8. Praleidau keletą valandų prekybcentry
Galit juoktis kiek norit, bet man tai toooookia egzotika ir atrakcija – prekybcentryje geriausiu atveju atsiduriu kartą per metus. Tėvams ruošiantis atostogoms ir susirinkinėjant paskutinius pirkinius, į Klaipėdos Akropolį su jais nuvykau ir aš: pasitaikė puiki proga rasti kažką naujo artėjančiam vestuvių sezonui. Šią vasarą jų švęsim net 3.
Beje, linkėjimai merginai, mane taip mielai užkalbinusiai, kol slampinėjau po parduotuves. Visada smagu gyvai pasimatyti su žmonėmis, nepagailinčiais gero žodžio ir už ekrano.
9. Apsilankiau Sūrininkų namuose
Savaitgalį leidom Dzūkijoje, todėl su draugais sekmadienio pietus skanavom vietoje, seniai gulėjusioje mūsų radare – Sūrininkų namuose Dargužiuose.
Dargužių sūrininkai mano atmintyje yra įsirėžę jau nuo senų laikų, maždaug nuo tada, kai 2020-aisiais apsilankėm pirmajame savo sūrių festivalyje Druskininkuose. Tiesa, nežinojau, kad jie tokie puikūs ne tik sūriuose, bet ir maisto gamyboje.
Atvykę į Sūrininkų restoranėlį pilno meniu ne(be)radome, bet vis tiek pasiėmėm paragauti sūrių degustaciją (5 sūriai, jų naminė karamelė ir svogūnų džemas), turbūt skaniausios gyvenime ragautos šviežių kopūstų sriubos (kai paragavau pirmą šaukštą, sakiau, kad jaučiuosi tarsi apkabinta močiutės :D), daržovių lazanijos ir jaučio liežuvio troškinį. Viskas labai džiugino, tikrai grįšim išragauti ir kitų patiekalų.
10. Pagaliau nuobodžiavau
Turėjau tam puikias sąlygas – minėtų draugų sodyboje Dzūkijoje. Neskubėdami gaminomės valgyt, gulėjom iškritę lauko terasoje, žaidėm su šuneliu Gile, šaukštais kabinom affogato ir pagaliau jautėmės, kad pailsėjom. Linkiu tokio laiko ir jums.
Ooo, šį savaitgalį mes irgi Sūrininkų namuose buvome, ta daržovių lazanija buvo lb superb! Faini ir kiti punktai, kaip gera būti offline 🙌