2024 gegužė | Žmonos-tradicionalistės, kebabų įstatymai ir šaltibarščių dramos

BONUS: dvi knygų rekomendacijos apie Japoniją

Aug 20, 2024

Labas rytas, vasara,

net jei ir atrodo, kad vasaros ritmu gyvenam bent kokį mėnesį, mažiausiai. Kas dumbluotą ežero dugną palietė, kas nusvilo, kas pirmąjį agurką šiltnamy nuskynė – vieną kitą vasaros malonumą paragauti jau spėjom visi.

Kalbant apie saldžias vasaras, aną savaitę psichologo kabinete diskutavom apie mano polinkį romantizuoti paauglystę, ypač jos vasaras. Priėjau išvados, kad tais senais gerais laikais vasaros buvo saldesnės tikrai ne dėl to, kad neturėjom darbų, mokslų ar kitų atsakomybių. Mums tiesiog mažiau rūpėjo, kad tos atsakomybės alsuoja į nugarą. Padarydavom, ką reikia, pasipykdavom su tėvais, draugais ar bernais ir eidavom toliau džiaugtis gyvenimu. Galva veikė paprasčiau.

Artimiausius tris mėnesius svajoju paversti saldžia paauglystės vasara dviem būdais. Pirmąjį žingsnį jau aprašiau pastraipoje aukščiau: užteks dažniau sau priminti, kad gyvenimas nėra toks rimtas, kaip atrodo. Nesvarbu, kad dvi dienas iš eilės jau verkiau –labai jau jautrus man šitas persikraustymas.

Antrasis žingsnis – dar malonesnis. Įkvėpta šio video, noriu spalvotais flomasteriais nusipiešti vaikystę primenantį vasaros veiklų sąrašą (arba angliškai, bucket listą), kurį turiu įgyvendinti. Noriu bent kartą įlipti į kokį kalną, užmigti gryname ore, stovyklauti su palapinėmis, įsiprašyti pas draugę prie baseino (linkėjimai draugei), perskaityti 4 knygas, pavasaroti kaime, išplaukti baidarėmis, pamatyti bent vieną krentančią žvaigždę ir suvalgyti vaisinių ledų.

Belieka tik nepapulti į savo pačios spąstus – neperdegti ir per tą sąrašą norų nepamiršti pasimėgauti procesu. Bet čia jau trečias žingsnis.

Aną vasarą Berlyne suvalgytas, ko gero, skaniausias mano kebabas gyvenime.

Atsisveikinimas su Jammi, Sinanu ir kitais padirbiniais

Nesigąsdinkit – visos šios kebabinės dar tikrai neužveria durų. Bet kas čia žino, kas jų laukia, jeigu būtų patvirtintas Europos sąjungai pateiktas Turkijos prašymas döner kebabams (ant milžiniško iešmo vertikaliai kepamai mėsai, ne patiems bandelių ar lavašų patiekalams) suteikti jų gamybą apsaugantį statusą. Tokį jau turi neapolietiška pica ir ispaniškas kumpis Jamon serrano.

Ką tai reiškia? Jeigu prašymas bus patvirtintas, döner kebabų mėsos gamyba bus gerokai labiau reglamentuota – döner kebabu negalės vadintis bet koks mėsos šlioselis, atsiduriantis bandelėje ar lavaše. Pavyzdžiui, jautiena ir ėriena turės būti pjaustoma tik horizontaliai, 3-5 mm storio gabalėliais. Vištiena – 1-2 cm storio juostelėmis.

Ar mūsų mėgstami lietuviški kebabai atitiks šiuos reikalavimus? Pažiūrėsim, bet daugiau apie juos pasakoja Euronews, tekstas – nuorodoje.

Gliutenu kvepiantys pašto ženklai

Kai kitąkart draugai paklaus, ko norit lauktuvių iš Paryžiaus, užsiprašykit pašto ženklo. Kodėl? Šią gegužę nacionalinis Prancūzijos paštas išleido proginį pašto ženklelį, dedikuotą kone žymiausiam savo gastrokultūros simboliui – bagetei. Geriausia dalis – jį patrynus, pašto ženklelis pakvimpa tikra, ką tik iškepta bagete. Sako, už 1.96 € parduoda visi kioskai, tik leidimas ribotas – išvis 594,000 vnt. Apžiūrėti galite video formatu.

Pre-olimpiniai rekordai

Olimpinės žaidynės dar net neprasidėjo, o prancūzai jau susigrąžino svarbiausią savo rekordą – iškepė ilgiausią bagetę pasaulyje, taip aplenkdami dar 2019 metais italų užfiksuotą rekordą. 140 metrų ilgio bagetė buvo pradėta minkyti 03:00 ryto ir kepė po truputį važiuodama orkaitėje. Kaip prancūzai sako, neliko nė trupinio – bagetė–rekordininkė vėliau buvo pasidalinta vietinių. Apie rekordą pasakoja BBC.

Mažas kioskelis, bet didelė Michelino žvaigždelė

Kai su bičiule aptarinėjome kandidatus, potencialiai atsidursiančius lietuviškajame Michelin gide (kuriuos paskelbs jau birželio 13 dieną), juokavome: jau geriau į jį įtrauktų mūsų mėgstamą picų furgonėlį (ping Flying Tomato Pizza). Pasirodo, tai nėra tokia misija neįmanoma.

Kaip tik gegužę pirmąkart istorijoje legendine Michelin žvaigždute buvo apdovanotas 3 kvadratinių metrų kioskelis Meksikoje, Meksiko mieste. El Califa de León yra vienas vienintelis takų kioskas, nusipelnęs tokio aukšto lygio apdovanojimo. Jeigu gerai suskaičiuoju, be šio kioskio yra tik 2 greitojo maisto restoranai, pelnę žvaigždutes: Jay Fai Bankoke bei Hill Street Tai Hwa Pork Noodle Singapūre.

Paklaustas apie savo sėkmės paslaptį, takų kiosko šefas Rivera Martínez atsakė, kad jos nėra. Tereikia kokybiškų ingredientų ir 20 metų mėsos ruošimo patirties. Nepamirškit kiosko įsitraukti į kitas savo atostogas, daugiau apie jį – Euronews tekste.

Sudie feminizmui, laba diena tradicionalizmui: sugrįžimas į 50-uosius

Gražiai pasidažiusios, dar gražiau apsirengusios ir visada-visada viską gaminančios nuo 0 – net ir sausus pusryčių dribsnius ar sūrį savo karštam sumuštiniui. Tokios mus pasitinka naujosios žmonos tradicionalistės (angl. tradwives) Instagram ar TikTokplatformose.

Tarp žymiausių, ko gero, būsit matę dvi – 22-ejų modelį ir trijų vaikų mamą Nara Smith ir karjerą jau baigusią baleriną, Mis Ameriką ir 8 vaikų (!) mamą Hannah Ballerina Farm. Abi jos renka milijonines auditorijas ir abi atlieka panašų vaidmenį: rūpinasi šeima, namais (arba ūkiu), filmuoja savo realybės video ir garsėja patiekalais, kurių kiekvieną ingredientą pasigamina (arba užsiaugina) pačios. Gražu žiūrėti, kol nepilnavertiškumo kompleksas nepasiekia piko. Įkvėpta tokių pavyzdžių, Eater žurnalistė pabandė visą savaitgalį gaminti patiekalus a la Nara Smith ir greit pasigailėjo – norint išsikepti karštą keptą sumuštinį, pirma reikia kepti duoną, spausti mocarelos sūrį, plakti sviestą ir pesto padažą.

Be nerimo auginimo visoms likusioms pasaulio mamoms, yra ir kita problema. Moterys yra kaltinamos gana antifeministišku tradicinio šeimos modelio populiarinimu bei religijos (ypač, mormonizmo) brukimu. Ir tai – visai nuosaikūs pavyzdžiai. Greta jų populiarėja ir radikalios tradicionalisčių žmonų paskyros, kurių patarimai primena žurnalus moterims iš 1950-ųjų. Pavyzdžiui, daugiau nei milijoną sekėjų TikToke turinti Estee Williamssavo paskyroje pasakoja, kad moterys turėtų vilkėti sukneles, ne kelnes, ir patarnauti savo vyrams, o ne dirbti.

Iš visų skaitytų, mane šia tema labiausiai įtraukė Rolling Stones tekstas, keliantis klausimą, ar tokio ir panašaus turinio kūrėjos skleidžia tylią mormonų bažnyčios įtaką virtuvės fone. Apie tamsesnę tradwives istorijos pusę ir radikalius jos atvejus pasakoja portalas The Times.

Ar atėjo laikas reitinguoti restoranų lankytojus?

Pamačiusi, kad mano kaip Boltkeleivės įvertinimas siekia 4.95/5.00, mano vidinės perfekcionistės pasaulėlis, švelniai tariant, apgriuvo. Lietui lyjant ar sningant, prieš įlipdama į automobilį visad nusipurtau batus. Jeigu netyčia trenkiu durimis, atsiprašau. Visada pasisveikinu, visada padėkoju, visada atsisveikinu. Išgėrusi boltuose tikrai nesišlaistau. Ir vis tiek turiu 4.95 iš 5.00.

Pavėžėjimo programėlės Bolt ir Uber yra vieni tų nedaugelio pavyzdžių, kur vertinimas vyksta abipusiai – aš įvertinu vairuotoją, o vairuotojas įvertina mane. Matau, kad link manęs artėja vairuotojas su 2.5 žvaigždutės? Galiu atšaukti – gal automobilio kvapas primins peleninę. Vairuotojas mato, kad mano įvertinimas nesiekia 3 žvaigždučių? Gali neatvažiuoti – gal aš prišiukšlinsiu jo automobilį.

Restoranų kultūroje reitingavimas vyksta į vienus vartus. Mes, lankytojai, tikrai nenutylime, jeigu negavome rezervuoto staliuko ar padavėjas tinkamai nesureagavo į šaltibarščiuose rastą šukę – apie save pranešam Google ar Tablein komentarais. O ar nereiktų restoranams suteikti teisės įspėti kitus restoranus, jeigu klientas atšaukė rezervaciją likus 10 minučių iki jos pradžios, buvo nemandagus aptarnaujančiam personalui ar savo elgesiu trikdė kitus lankytojus? Sakysit, subjektyvu, bet maisto ar restorano aplinkos vertinimas irgi niekad nėra 100 % objektyvus.

Tokius ir kitus utopinį serialą Black Mirror primenančius klausimus apie vienpusę kritiką restoranams kelia portalas Food & Wine. Mane pagalvoti įkvėpė, įkvėps gal ir jus. Bent jau geriau elgtis restorane – tikrai.

Gegužę įnikau į japoniškus reikalus: bilietų paieškas rudens atostogoms ir dvi japoniškas knygas. Pastarąsias noriu ir parekomenduoti.

Alan Booth, „The Roads to Sata: A 2000-Mile Walk Through Japan“

1977-aisiais britas Alan Booth susikrovė nedidelį krepšį su būtiniausiais daiktais ir pasileido į kelionę pėsčiomis – nuo Japonijos šiauriausio taško į piečiausią. Kiek įmanoma, ėjo ne greitkeliu, o kaimais, kaimeliais ir šalikeliais, bendravo su vietiniais, nėkart nesutiko būti pavėžėtas, valgė keisčiausius japoniškus pusryčius ir išgėrė tikrai daug alaus. Aš dar tik šimtas-kažkelintam puslapy, bet nuotaiką jau pajaučiau – ją geriausiai atspindi šiame Goodreads komentarepasislėpusi citata. Raštinėje jau tuščios lentynos, bet visada turi Amazon.de.

Nancy Singleton Hachis, „Japan: The Cookbook“

Nesumeluosiu sakydama, kad savo rankose esu laikiusi daugybę receptų knygų, bet ši – kitokia nei visos. Joje standartinius receptus pusryčiams, pietums ar vakarienei keičia 400 mažų, bet labai preciziškų receptų, per kuriuos autorė kviečia pažinti Japonijos gastrokultūrą. Visi receptai yra suskirstyti pagal ruošos principus (garinti, marinuoti, kepti aliejuje ir kt.), nemažai vietos skirta ir ingredientų analizei bei valgymo principams. Tiesa, receptų išbandyti dar nespėjau, bet naujuose namuose planuoju pradėti nuo tsukemono – marinuotų daržovių skyriaus. Knygą, vėlgi, parduoda Amazon.de.

Mano mylimiausias TV reportažas gegužę: Alytaus gimnazistai sukilo protestuoti dėl spirgučių draudimo. Pasak gimnazistų, cepelinai be spirgučių – tikrai ne cepelinai.
Šaltibarščių drama tarp braliukų: latviai surepavo, kad šaltibarščiai jų, lietuviai atsikirto atgal.
Labai nostalgiškas keisčiausių lietuviškų maisto derinių dešimtukas.
Šviežiausia naujiena: naujas serialo The Bear anonsas. Serialas Disney+ platformoje pasirodys birželio 27.
Lamų slėnis rekomenduoja: 8 maisto muziejai.
Aną mėnesį turėjom sausainius-kruasanus, šį turim kruasanus-onigirius.
Gegužę išrinktos gražiausios 2024-ųjų pakuotės Baltijos šalyse, tarp kurių – Backstage Roasters ir Huracan kavos, Beaningful šokoladas, Lynx limonadas ir Pakruojo dvaro Paskolinė. Daugiau apie NAPA laureatus – nuorodoje.
Pražiopsojau balandį, bet alyvuogių aliejus yra dažniausiai vagiamas produktasIspanijos parduotuvėse.
Kiaušinio kepimo technika, kurią TURIU išmokti.
Pusryčių stalas, kurį noriu paserviruoti draugams naujuose namuose.
Jeigu jūs, kaip ir aš, mėgstat ančiuvius (arba kitus žuvų konservus) ir žvakes, štai jums idėja.
Du nauji viral ir labai keisti internautų deriniai: kava su svogūnų laiškais ir agurkėliai Dr. Pepper limonade.
Vanilinis flanas dar niekad neatrodė taip gerai.
Jeigu po vakarėlio čipsai prarado traškumą, štai, kaip juos atgaivinti.
Milanas sako, kad gana užkandžiavimui po vidurnakčio: įstatymu uždraus pardavinėti skanumynus po 00:00.
Mano ir konservuotų pupelių romanas tęsiasi: 30 receptų, ką su jom nuveikti.