Spalio apžvalga | Alkani Kanų liūtai, valgomi asteroidai ir juodoji bananų rinka

Rudenėlio ✨bonus✨: knygos, tinklalaidės, restorano, TV laidos ir grojaraščio rekomendacijos.

- Labas,

po perdegimo degėsiais užsmirdusio rugsėjo, ėjo ramių ramiausias spalis. Aš vidutinišku tempu dirbau, kartais ėjau į kiną, kartais kepiau sausainius, kas trečią vakarą mezgiau, pabaigiau vidutiniškai įtraukusią knygą ir grįžau prie širdžiai mielo „Postcrossing“ hobio. Išmanus laikrodis rodė minimalų streso lygį, jaučiausi vidutiniškai gerai ir tada… kaip iš niekur nieko užsidegiau varyt į kalnus. Lygiai už savaitės prasidės mano ilgiausios šių metų atostogos, o aš noriu į kitą pasaulio pusę. Tiek toli ir į kitą pusę, kad net nepatogu garsiai sakyti. Kai prasitariau vyrui, gavau tik atodūsį – nėr gyvenimas lengva šitą žmoną išsirinkus.

Jau buvau pradėjusi galvoti, kas man negerai, kai už akių užkliuvo „The Atlantic“ tekstas su filosofiška knygos „Mobis Dikas, arba Banginis“ įžanga:

Jei tik mano lūpų kampai niauriai nutįsta; jeigu sielon įsliūkina drėgnas, darganotas lapkritis, o kojos pačios atveda prie karstadirbių vitrinų; jei atsikvošiu bežingsniuojąs kiekvienos sutiktos laidotuvių eisenos gale, o ypač, jei hipochondrija taip iškeroja, kad tik griežčiausių dorovinių įsitikinimų stabdomas nepradedu tyčia išėjęs į gatvę metodiškai numušinėti žmonėms skrybėlių nuo galvų, – štai tada suprantu, jog pats metas kuo greičiau išplaukti jūron. Užuot rinkęsis pistoletą ir kulką, renkuosi jūrą.

Pagrindinis knygos veikėjas Izmaelis nuo vidutiniškai niūraus rudens gelbėjasi ne su kakavos puodeliu susisukdamas į pleduką, o išplaukdamas į banginių medžioklę.

Ir, pasirodo, mokslas šį mūsų poreikį sėslaus ir vidutiniškai gero gyvenimo etape save išmesti iš komforto zonos jau seniai įrodė. Kai kūnas pripranta prie saugios rutinos ir pasaulis staiga pasidaro nei šioks, nei toks, instinktai patys šaukiasi naujo nuotykio – bent jau grynam ore pasimėgauti mandarinu, užsirašyti į džiudžitsu treniruotes pradedantiesiems ar imtis motociklininko teisių. Ir viskas su tuo gerai – juk genuose užkoduota. Man iškart ramiau.

Beje, spalį komforto zonoje įstrigo ne tik mano gyvenimas. Maisto industrijoje buvo taip ramu, kad portalas „Bon Appetit“ parašė išsamų straipsnį apie tai, kodėl ne visi barai turi kabliukus rankinėms pasikabinti, o „The Atlantic“ šimtąjį kartą priminė, kad plastiko mentelės yra blogis, nusėdantis mūsų organizmuose. Gal ne man vienai jau laikas įkvėpti gryno oro? Sužinosim lapkritį. O jeigu nebus nuotykių maisto industrijoje, jų pažadu parskraidinti iš savo atostogų. Kaip tik po jų lapkričio pabaigoje čia ir susitiksim.

Jau tradiciškai – alkanos Kanų liūtų reklamos

Sakoma, rinkodaristai Kalėdas švenčia dukart per metus: birželį, kai pradeda planuoti reklamines kampanijas Kalėdų sezonui, ir gruodį, kai jos iš tikrųjų ateina. Aš pridėčiau trečią kartą – spalį, kai „Kanų liūtai“ į kino teatrus sukviečia visus kartu peržiūrėti geriausių metų reklamų.

Jau 16-tą kartą kino ekranuose rodytos „Geriausios Kanų liūtų reklamos“ kartais pravirkdo, kartais prajuokina, kartais šokiruoja, bet kažką sau atranda visi. Aš – ne išimtis, todėl jau antrus metus iš eilės dalinuosi reklamomis, labiausiai patraukusiomis mano dėmesį. Žinoma, iš maisto industrijos.

Jeigu nežinai, ką dovanoti savo iki–galo–neaišku–ar–tikrai–antrai–pusei, saldainiai „Sweethearts“ turi sprendimo būdą: